SPB ATP R2. Arba Piteryje prieš Pilypą

Tikrai ilgai trukęs Ričkos pergalių badas ATP turnyruose buvo pagaliau nutrauktas pirmajame Piterio turnyro rate, kur RB nelengvai pribaigė Daniką Mazurą iš Vokietijos (36 63 62). Kvalifikaciją perėjęs varžovas buvo jau apsipratęs ir pirmame sete daug neklydo. Mums pradžia buvo sunki, RB klaidos ir keiksmai po jų liejosi laisvai. Visgi nuo antro seto vidurio Danielis kiek suskydo, o RB įsibėgėjo. Trečiame sete Ričkos pranašumai ir privalumai daug klausimų jau nebekėlė.

27_2

Na o šiandien mūsų pagaliau laukia tikras ir gal net didysis tenisas. Kažkur po pietų Rička korte pasimatys su gerokai rimtesniu vokišku riešutu – Filipu Kugelšraiberiu (ATP #34, ex #16). Per 16 metų trukmės karjerą Pilypas laimėjo jau 8 ATP titulus (6 iš jų ant grunto), paskutinis buvo paimtas šių metų rugpjūčio mėnesį Austrijos Kitzbiuhelyje.

Oficialiuose turnyruose Ričardas su juo kol kas dar nežaidė, bet jiems teko kelis kartus treniruotis kartu, tad vienas kitą šiek tiek pažįsta. Bent jau RB sakė, kad tikrai žino “kai ką“ apie Pilypą. Tikėkimės, kad tas žinojimas mums šiandien padės.

Rungtynių pradžia – kažkur apie 14:30

Foto SPBOPEN.RU

 

 

 

US Open 2017 R1: pagirios po žiauriai nepavykusio ir liūdno baliaus

berankis

Pirmame US Open 2017 rate Rička 26 46 26 – iš esmės be jokių valčių – gavo į skudurus nuo fransūzo Adrian Mannarino. Beviltiškų Ričkos mačų serija nepasibaigė ir Niujorke.

Turėtų būti žiauriai apmaudu atvažiuoti į vieną iš svarbiausių metų turnyrų anksčiau, intensyviai jam ruoštis ir su trenksmu lėkti lauk po pusantros valandos, per kurias bendras tavo pradaužytų out’ų ilgis turbūt yra apytiksliai lygus atstumui tarp Vilniaus ir Niujorko.

Reikia pripažinti, kad vakar Rička atrodė kaip į US Openą patekęs per kažkokį nesusipratimą ir nepelnytai užėmęs kažkieno vietą. Negelbėjo ir keletas gražesnių taškų, winerių nuo galo, išėjimų prie tinklo – visa tai tampa nesvarbu, kai periodiškai pamiršti kaip servuoti, o visus lemiamus kamuolius iš antro varžovo servo sukali į užtikrintą trijų metrų autą.

Net vidutiniškai žaidęs Mannarino šalia jo atrodė kaip ateivis, kaip FC Barcelona šalia Kutaisio Torpedo, ką kalbėti apie kokį nors Denisą Šapovalovą, kuris, priminkime, į šį turnyrą pateko per kvalifikaciją. Ir šitas kvalifikantas bėga dvigubai greičiau, muša dvigubai stipriau ir svarbiausia klysta trigubai mažiau.

Todėl Denisas Šapovalovas išsiunčia į Prancūziją JW Tsongą ir dėl patekimo į Last16 žais prieš Kyle Edmund, o Ričardas Berankis pasiima tikrai neblogą atlyginimą už pirmą ratą ir planuojasi sau Stambulo CH lemiamo Daviso Švedijoje metu.

Šiaip jau 2016 metai ir dabartinis pusmetis pačiam Ričkai turėtų kelti žiauriai daug klausimų. Apie savo ambicijas ir siekius. Apie tai, kodėl per kelis metus iš vieno įdomiausių ir mėgstamiausių Lietuvos sportininkų jis tapo eiline vidutinybe, kurios mačą GSlame į barą pažiūrėt ateina 5 ar 6 žmonės. Apie procesus ir komandą, kuri yra aplink. Apie turnyrų pasirinkimą. Apie požiūrį į Lietuvos rinktinę ir norą vėl tapti įdomiu čia. Tik, įdomu, turėtų kelti ar kelia.

Photo Ulysse El

US Open 2017: let’s go

Druskininkuose pasibaigus DF Open 2017, pasaulio teniso bendruomenės žvilgsniai pakrypo link Niujorko, kuriame šiandien startuoja vietinės reikšmės čempionatas  Atvirosios Amerikės teniso pirmenybės. Šiemet jos atviros kaip niekad, ypač apatinė turnyro lentelės dalis. Tiesiog Wide Open 2017.

usopen

SeroEndriuMurėjaus fintas „Dalyvauju US Opene, ai ne, pajuokavau, man visgi trauma“ gerokai sujaukė visus reikalus ir atėmė iš mūsų galimybę NY sulaukti Fedalio finalo. Geriausiu atveju Fedo ir Rafos kova yra nukeliama į pusfinalį, tačiau nereikėtų nustebti, jei ir šiemet Niujorke neįvyks ši ilgai laukta akistata (taip taip, iki šiol šie du diedai nėra susitikę US Opene), o Rodžerio išsvajotas dvidešimtas grandslamas bus nukeltas bent jau iki kitų metų. Taip jau atsitiko, kad dėka Endžio pasitraukimo, viršutinėje tinklelio pusėje atsidūrė ne tik Rodžeris su Rafa, bet ir Cincinačio Mastersų finalininkai Griša D. ir Nickas K.. Ir išsidalino teniso dievukus jie draugiškai – Grišunia lauks Rafos ketvirtfinalyje, Nickas Rodžerio – ketvirtame rate.

Teniso fanų atmintyje vis dar gyvas šių metų Australian Open pusfinalis, kai išsiaiškinti santykiu su Grigoru Rafai prireikė visų penkių setų. Visa tai įvyko sezono pradžioje, kai, jei ne Rodžeris, Rafa būtų tikrai buvęs nenuginčijamai geriausias žaidėjas. Tačiau po savo dešimto French Open titulo ispanų bulius atrodo šiek tiek pavargęs ir atiduoda mačus tokiems žaidėjams kaip Mulleris, Shapovalovas ar tas pats Nickas Kyrgiosas. O tai žaidėjai, už kuriuos bulgaras tikrai gali žaisti geriau.

Rodžeriui, atrodo, pasisekė šiek tiek labiau – iš dviejų blogiukų, gavo daug mažiau stabilumo rodantį ir daug daugiau problemų su motyvacijomis turintį Nicką Kyrgiosą. Tačiau jo kelyje didžiausia kliūtis yra ne varžovai, o jis pats. Monrealio finale Federeris atrodė susižeidęs, o tai patvirtino jo pasitraukimas iš Cincinačio turnyro. Trauma kaip ir nėra labai rimta, tačiau klausimas, kiek laiko Rodžeris žaidžia šimtu procentų ir ar to užteko įgauti gerą formą turnyrui. Jei Fedas mače prieš Kyrgiosą neįjungs aukštesnės pavaros nuo pat pradžių, šis gali užsikabinti už kelių lengviau laimėtų taškų ir tada jau viskas bus Nicko rankose. Negana to, net jei ketvirtame rate Rodžerio lauks ne piktas Tasmanijos velnias, o švelni ir nepavojinga koala, jau kitame rate gali tekti susidurti su Juanu Martinu del Potro, kuris tikrai norės įrodyti, kad tas vienas US Open titulas prieš aštuonis metus nebuvo atsitiktinumas. Jei DelPo nepavyks nukeliauti iki kvoterfinalio, ten Fedo gali laukti dar vienas super pavojingas talentas iš jaunesnių meistrų generacijos – Domis T. Iš Austrijos. Nors po Paryžiuje pasiekto pusfinalio jis kiek sumažino apsukas, tikrai galime laukti iš jo stipraus pasirodymo US Open kortuose.

Na ir žinoma, pats įdomiausias klausimas Lietuvos teniso fanams taip pat spręsis šioje tinklelio pusėje. Teorinis Ričardo kelias iki titulo yra Mannarino-Karlovic-Thiem-Del Potro-Federer-Nadal-Zverev (prieš Zverevą tektų pavargti), bet pripažinkime tiesiai šviesiai, kad pastarųjų kelių turnyrų rezultatai  nežada mums nieko labai gero ir pagal viso pasaulio egZpertų prognozes, šis jo kelias, labai gali būti, baigsis ties pirma kliūtimi. Žinoma, tai nereiškia, kad rytoj vakare nebūsim prilipę prie įvairiausių ekranų. Galbūt Ričardas paservuos visiems mums netikėtumą, o prancūziškam Mandarinui bilietą namo?

Keli žodžiai apie apatinę turnyro lentelės pusę, kurioje pagal organizatorių mestų burtų sumanymą turėjo karaliauti buvusi pirmoji raketė iš Škotijos, o dabar tik pirmoji Škotijos raketė. Bet neišdegė, tad daugeliui žaidėjų atsivėrė galimybės prasimušti į GS finalą ir galbūt jį net gi laimėti. Ko gero, tokioje situacijoje svarbiu veiksniu gali tapti patirtis. Marin Čilič buvo nugalėjęs čia prieš 3 metus ir yra vienas realesnių kandidatų patekti į finalą iš apačios. Jei… jei pats yra sveikas ir pasiruošęs, nes iš turnyro Kanadoje jis pasitraukė dėl traumos. Trečiame rate jis gali susitikti su Diego Schwartzmanu, kuris šiemet jau sukėlė nemažai bangų, ketvirtame su Davidu Ferreru arba Lucasu Pouille, ketvirtfinalyje – Tsonga, o tuomet pusfinalyje galimai lauktų tikroji šių metų sensacija – Romos ir Monrealio Masters turnyrų čempionas – vokietis Saša Zverevas. Tas pats, kuris tuose finaluose nugalėjo atitinkamai Džoką ir Fedą. Ir nors skeptikai sakys kad tuose finaluose dalyvavo tik trečdalis Djoko ir pusė Fedo, mes kažkaip galvojame, kad tai nebuvo Sašos problemos ir jis pats sulošė fantastiškai gerai. Tiesa, Aleksandro pasirodymai Grand Slamuose iki šiol nestebino – jis dar nebuvo patekęs į ketvirtfinalį – bet šįkart viskas turėtų pavykt. Galimi Zverevo varžovai iki QF – Kevin Anderson ir Jack Sock.

Taip pat apatinėje turnyro pusėje apsigyveno jau minėtas Tsonga (rimtas šansas nusigauti iki finalo, pirmąkart nuo 2008-ųjų metų), Davidas Ferreras (atrodo įsibegėjo, nes Tsintsinatyje rodė tikrai gerą tenisą), Denisas Šapovalovas (prasimušė per kvalius ir tikrai turi potencialo nustebinti Tsongą antro rato rungtynėse), Žilis Miuleris, Karenas Kačanovas, KarenasBusta (čia tokia pavardė), Miša Zverevas,  Laurio skraudikas Lacko, braliukas Ernestas (trečiame rate gali žaisti prieš jaunesnį Zverevą, comeooooon!!!) ir net gi visų tamsių pakampių siaubas Thanasi Kokkinakis (pirmame rate pasimatys su Tipsiumi korte ir Dirku tribūnuose). Raginame Biljaną neprarast budrumo 🙂

Komentaruose parašykite, kas bus pirmuoju reitingo numeriu po Niujorko. Tai leis mums susivokti, kiek yra nesveikai daug laisvo laiko turinčių žmonių, kurie gali sau leisti tokias paklodes skaityti iki pat galo.

–Augustinas bei Konstantinas

Reikalas gan rimtas. Wimblio finalas.

fc

Lėdės ir džantalmenai, keli žodžiai apie pagrindinį rytojaus Wimblio centrinio korto nuotykį: Fede vs Cilic.

Iš septynių iki šiol vykusių Marino ir Rodžerio dvikovų labiausiai įsiminė paskutinės dvi. Tikriausiai pamenate 2014-ųjų US Openą? Tuomet dauguma Fedo gerbėjų avansu jau įteikė jam taurę, ypač po to kai pirmame pusfinalyje Džokas nusileido Nišikoriui. Bet Čilič turėjo savų planų: 3 visiško dominavimo setai, apie kuriuos Rodžeris vėliau pasakė tik tiek: “He played lights out“. Finale Čilič nugalėjo ir Kiešą iš Japonijos.

Prieš metus Wimblyje kroato ir šveicaro keliai susikirto ketvirtfinalyje ir tuomet Fede išlindo sausas per ploniausią marytės plauką. Mačo pradžioje kroatas vėl “išjungė šviesas“ bei pasiėmė pirmus du setus. Tuomet jis galėjo užbaigti rungtynes trečiame (turėjo 0-40 viename iš Rodžerio geimų), vėliau ketvirtame (paleisti trys MP). Vis dėl to Fede laimėjo 3 setus iš eilės, bet tai jau buvo Pyro pergalė – kitame rate Fedexas krito prieš Milošą.

Didieji tenisų egZpertai į turnyro galą paprastai linkę padiskutuoti apie sukauptą nuovargį. Ypač tai liečia Rodžerį, kuriam per pastaruosius bandymus laimėti Wimblį akivaizdžiai pritrūkdavo jėgų antros savaitės gale.  Šiemet Fedui pagaliau pavyko idealus scenarijus: iki finalo nusigauta neatidavus nei seto. Čilič turėjo super sudėtingą ketvirtfinalį (5 setai prieš Mullerį) bei ilgą pusfinalį (4 setai prieš Querrey).

Apie tai, kokius rekordus gali pasiekti Fedas, laimėjęs finalą, reiktų parašyti atskirą straipsnį. Ką jau kalbėti apie šio sezono intrigą: pergalė pakeltų Fedą iki 3 pozicijos reitinge, o pagal šiais metais surinktus taškus Rodžeris maksimaliai priartėtų prie Rafos (juos skirtų tik kiek daugiau nei 500 taškų). Būtų puiki užuomazga sezono finalui.

Kas valdys centrinio korto apšvietimą šiemet, pamatysime jau rytoj.

ARE YOU EXCITED???

Ilkley CH Q1 Berankis def. Gonzales 6:4 5:7 7:5

ilkley

Pirmas Ilklio kvalių kompanijos mačas prieš kolumbietį Alejandro Gonzales’ą (#424) kiek netikėtai pavirto į tikrą 3 serijų psichologinį trilerį.

Per visą pirmą setą savo geimuose RB davė priešininkui viso labo tik 3 taškus.  Bet trečiame antrojo seto geime Ričardas kiek netikėtai pridavė padavimą ir tuomet prasidėjo tikra polka ant žolės. RB išlygino,  paskui vėl atidavė savo geimą (šįkart kartu ir antrą setą). Trečiame Gonzales buvo priekyje su breiku ir buvo labai panašu, kad apie Ilkley CH mums šiemet daug rašyti nebereikės. Vis dėl to Rička sugebėjo išlyginti, pakeliui išlindo iš kelių slidžių situacijų, vėl nubreakino ir laimėjome. Skaičiuojame naujus žilus plaukus ir laukiame įspūdžių iš vietinių dablfolterių. Tikėkimės kad kas nors matė rungtynes gyvai.

Antrame rate Ričardas pasimatys su Pietų Afrikoje gimusiu australu dvidešimtmečiu Marc Polmans (#175) arba tiesiog #MarkoPolo. Didžiausias šio Nextgeno pasiekimas – dvokių pusfinalis šių metų Australian Opene. Vienetuose jis kol kas tvirtai apsigyveno tarp CH ir FU serijų, kur pasiekė jau keletą fjučersų pergalių ir vieno čelendžerio finalą, o jo dabartinis reitingas yra aukščiausias per visą (tiesa, dar trumpą) karjerą. Jei britai mums duos vaizdų, atkreipkite dėmesį į išskirtinę Marko kepurę. Paskutinis tokią naudojo berods Ivanas Lendlas. 🙂

Fedia sugrįžo. Vėl.

federerRafos dominavimas Paryžiuje ir per visą gruntą šiemet buvo toks įtikinamas, kad per jį jau kažkaip visiškai pasimiršo šio sezono pradžią, kai žiemos ir pavasario hardą valdė visai kitas veikėjas. Pamenate dar tokį Rodžerį? Žinokite, jis sugrįžo į tenisą. Vėl.

Fedexas į reikalą kimba Štutgarto ATP250 ir pirmam kąsniui iš karto gauna vokietį Tommy Haas’ą. Gal dar atsimenate 2012-ųjų Halės finalą, kai šitas Tomis davė pamokų Rodžeriui ant žolės? Ar 2013 tos pačios Halės pusfinalį, kurį šveicaras vis dėl to ištempė po pirmo pralaimėto seto? Žodžiu, ryt nusimato tikras desertas teniso gurmanams, kurį šiemet gauname kažkodėl jau pačioje puotos pradžioje.

Jei Fede sugebės perlipti per Tomį, tai ketvirtfinalyje jo greičiausiai lauks kitas vokietis Miša Zverevas, kuris šiemet Australijoje mums ir pirmajai pasaulio raketei demonstravo “serve&volley“ stebuklus. Fedės tuomet šie triukai nenustebino, bet ant Mercedes Cup žolės jie turėtų atrodyti daug stipriau. Įdomu!

Kitoje Štutgarto tinklelio pusėje į finalą bandys prasibrauti Dimitrovas, kuris pradės rungtynėmis prieš lenką Ježyką. O dar tarp dalyvių matome visą gaują išsiilgusių žolės žaidėjų – F. Lopezą, Kolšreiberį, Berdychą ir kitus. Žodžiu, baltai pavydime visiems Štutgarto gyventojams bei miesto svečiams ir kiekvieną vakarą jungiame Eurosportą. Reikalas nusimato ne tik žalias, bet ir rimtas.

Tuo tarpu s-Hertogenbosch mieste originalios olandiškos žolės paragaus Saša Zverevas. Gerai pailsėjęs po pralaimėjimo pirmame RG rate, Zverevas yra akivaizdus turnyro favoritas. Juolab kai prisimeni jo pernykščius pasiekimus toje pačioje Halėje, kur jis pateko į finalą, pakeliui nugalėjęs tą patį Federerį. Bet opozicija jam irgi atrodo rimtai – M. Čiličus, Dr. Ivo, Mahutas, Dolgo, G.Mulleris ir kiti.

Žodžiu, žalia spalva valdo.

Nuotrauka ATP World Tour

Šimkent CH SF: Berankis v Nedovyesov 62 26 62

Šimkent CH SF: Berankis v Nedovyesov 62 26 62.

29balancing-web2-master675

Nevyniokime į uzbekišką vatą ir pripažinkime tiesiai šviesiai, kad pirmosios trys Ričkos pergalės ant Čimkento grunto prieš “nenuspėjamą“, “pateikusį staigmeną“ bei “perspektyvųjį“ varžovus buvo džiaugsmingos pirmiausia tuo, kad mes vėl pamatėme korte sveiką ir entuziastingą RB. Nors dalis mūsų mažosios redakcijos nesutinka su teiginiu, kad tos pergalės buvo kone “privalomos“, ko gero būtume stipriai nusivylę, jei Rička nesugebėtų jų pasiekti. Šiandien buvo visai kitas reikalas – rimtas patyręs grajokas, ex ATP72, dviejų čelendžerių ant grunto nugalėtojas, tad pasiektos pergalės saldumas yra visai kitoks.

Kas patiko labiausiai – stabilus žaidimas per visus 3 setus, be didesnių duobių, ypač lyginant su ukrokazachų Oleksandru, kurį šiandien štormavo kaip tą jūrą armėnų tapytojo Aivazovskio paveiksluose (ypač pirmojo ir trečioje setų pabaigose). Rička nuolat spaudė antrą varžovo servą, ramiai vystė žaidimą nuo galinės linijos, o gavęs progą laiku išeidavo prie tinklo, kur taip pat atrodė užtikrintai.

Net ir tas antras setas iš esmės galėjo baigtis kitaip: RB jame turėjo 3 breakpointus, pasiėmė nulį, Nedovyesovas laimėjo du iš dviejų. Taip, jis geriau sulošė lemiamus taškus, o RB tame sete galbūt sužaidė šiek tiek pasyviai, per daug laukė Nedovyesovo klaidų (jų šiaip netruko). Bet tai tik leidžia mums rašyti didesnį pliusą Ričkai už agresyvų ir tikslų žaidimą trečiame sete.

Potencialūs finalo varžovai korte santykius aiškinasi kaip tik dabar.

Nuotrauka Clive Brunskill/Getty Images