Roland Garros R1: Rizikinga Erzinti Diedukus

Kad ir kaip liūdna, Ričardui Roland Garros turnyras baigėsi. Žinoma, Lorenzi buvo stiprus poros favoritas ir, kad ir kaip norėjosi tos pergalės, rezultatas yra logiškas. Taip pat jis atspindi visą tiek pirmojo RG rato, tiek šio sezono tendenciją – “diedukai“ dar nepasiruošę užleisti vietos jaunesniems. Arba tie jaunesni tiesiog nesugeba pajudinti net gerokai trisdešimtmetį perkopusių tenisininkų. Vos keturi teniso U-21 rinktinei atstovaujantys vyrukai pateko į kitą etapą. Žvelgiant į U-23 atrodo kiek geriau, bet į šią kategoriją jau patenka Thiemas, Kyrgiosas ir Pouille, o jiems reitingas leidžia tikėtis lengvesnių varžovų pirmame rate.

Tuo tarpu “senjorams“ sekasi daug geriau. Net šeši 35-is metus perkopę žaidėjai pateko į kitą etapą. Pavyzdžiui, atsimenate kažkada “geriausiu, jei staiga nustotų egzistuoti Federeris, Nadalis ir Djokovičius“ buvusį Davida Ferrerą? Iki šiol jam sezonas buvo toks, kad verta pagalvoti apie raketės kabinimą ant vinies. Bet štai pirmame rate ispanų Dovydas kaip senais gerais laikais atlakstė penkis setus ir dar penktame tempė gumą iki 11-9. Beje, nugalėtas amžinai perspektyvus Donaldas Youngas. Simbolizmas kaip iš holivudinio scenarijaus.

Tuo tarpu jaunosios kartos kapitonas ir devinta turnyro raketė viename asmenyje Saša Zverevas tik svajingai atsiduso “ech, Roma…“ prisimindamas dar labai šviežią savo triumfą ir buvo išprašytas atgal namo dar palyginti jauno (vos 33 metai) Fernando Verdasco. Kitas jaunasis talentas Francis Tiafoe bandė įkasti Fabio Fognini, bet gavo graužti tik baranką penktame sete. Graikų pažiba Stefanos Tsitsipas nesugebėjo paimti nė seto iš vyriausio turnyro dalyvio Ivo Karlovičiaus. Rimtą skalpą nuimti pavyko tik korėjiečiui Chungui – namo pasiųsta 27-a turnyro raketė Querrey. Dar keli jaunuoliai – Coric, Khachanov, Bonzi – praėjo pirmą ratą įveikę tikrai neįspūdingus (ir ne ką daugiau patyrusius) priešininkus.

Summa summarum – jei tikitės kažkokių staigmenų ar proveržių, laukite jų vėlesniuose turnyro etapuose. Arba stebėkite moterų tenisą. Štai, prie jau anksčiau iškritusios WTA numeris vienas Angelique Kerber prisijungė ir septinta turnyro raketė Johanna Konta. Tuo tarpu verta pasveikinti savo braliukus, erm, tai yra, sesutes latves ir estes. Kol kas tiek latvės, tiek estė Paryžiuje žengia tolyn. Negana to, Jelenai Ostapenko lyg tyčia iš kelio patraukta pirma raketė, kuri “švietėsi“ trečiame rate. O jaunoji estė Anett Kontaveit bandys antrą kartą šiame sezone įveikti RG čempionę Garbine Muguruza. Moterys, ant kalno?

Foto J. Crosnier/FFT

P.S.: Jei dalyvaujate RG Challenge, nepamirškite pasirinkti žaidėjų antram raundui 🙂

RG2017 R1: Lorenzi v Berankis 60 62 64

Paolo+Lorenzi+Off+Court+2012+Australian+Open+VYfDWYHEohvl

Trečia French Open diena mums labai aiškiai parodė, kad Roland Garros yra gerokai daugiau nei  Šimkentas. O Lorenzi ar bet kuris kitas top 50 žaidėjas yra kelis kartus daugiau nei Vatutinas, Chasanovas, Geensas ir Hanfmannas kartu sudėjus. Kita vertus, jei manom, kad šiandienos pralaimėjimas Lorenzi yra tragedija, gėda ar dar kažkokia kita panaši velniava, kalbėt turbūt reikia ne tik apie Ričkos bėdas. Ne mažesnių bėdų galima ieškoti ir taip galvojančių žmonių galvose. Ar bent jau tose jų dalyse, kurios atsakingos už lūkesčius.

Tiesiog primenam, kad paskutinį mačą su prieš panašaus kalibro žaidėją Rička žaidė paskutinėmis praėjusių metų spalio dienomis. Buvo tai taip pat Paryžius, tūkstančio Q R1 ir pralaimėjimas Sepiui (žaidžiant jau su byrėt pradėjusiu klubu). Paskaičiuokim – šeši mėnesiai ir dar kelios savaitės, per kurias buvo operacija, ramentai, reabilitacijos ir pusantro antros prabos turnyro. Todėl bent jau mes neskubėsime su riebiais apibendrinimais, o kantriai lauksime vasaros vidurio ir Amerikos turo. Po kurio ir ieškosime pirmų išvadų. O kol kas tiesiog smagu matyti Ričką kortuose: besinervuojantį, besikeikiantį ar tiesiog žaidžiantį.

  • Lorenzi flotilė nenugalėjo Ričkos laivų atvirame mūšyje. Jis tiesiog neleido RB valtims išplaukti iš uosto, sudeginęs jas dar čia pat, pririštas prie kranto. Pirmame sete, ypač pirmame geime, absoliučion neviltin varė pliki Ričardo bandymai skubėti prie tinko. Tokie, po kurių kamuoliai atgal pro pažastis švilpė į visus kortų kampus. Ir, aišku, Ričkos draugas tinklas, tam tikrose susitikimo vietose gaudęs RB kamuoliukas kaip kad katinas Leopoldas multike gaudė drugelius.
  • Rička smarkiai pyko ant italo dėl gausybės nuvalytų linijų, tačiau gilių kamuolių buvo tiek daug, kad jų tiesiog negali pavadinti atsitiktinumu. Galbūt tai ir yra esminis skirtumas tarp top žaidėjų ir visų kitų?
  • Nepaisant ankstyvo ir aiškaus suvokimo, kad pergalė šiandien yra tik miglota utopija, buvo epizodų – antro seto pradžioje ir didžiąją dalį trečio seto – kuomet mes korte matėm tą gerąją Ričkos versiją su aktyviu ir tiksliu žaidimu, kelių smūgių kombinacijomis.
  • Žaidimas prie tinko taip pat pamažu įsibėgėjo, tačiau pirmas smūgis čia dažnai būdavo per minkštas ir per paprastas. Po kurio sekdavo dar vienas kampas pro pažastį.
  • Penki tūkstančiai itališkų minų ir mimikų, kurias Paolo naudoja mušdamas, paduodamas ir net keisdamas overgripsą, yra taip pat dalykas rimtas.

RG 2017: Una storia incredibile

646x404

Nu, žinokit, istoriją turim. Ne istoriją, o tikrą sensaciją. Žodžiu kažkada mokyklos pabaigos laikais, kaip buvo madinga, važiavom į Taize. Čia toks vienuolynas Francūzijoj, jei ką. Ir ten kažkaip su tokia Vittoria iš Romos susikukavom. Daili pana, nieko nepasakysi. Vėliau kažkas jai ten gyvenime nesusiklojo, gal meilė be atsako pasitaikė, nesvarbu, tai pasirinko ji, žodžiu, vienuolės abitą. Kadangi laiks nuo laiko mes su Vittoria feisbuke vis tiek susirašom (gimtadieniai etc.), tai va praėjusios savaitės vidury tokį jos laišką gavom.

Ciao, mano Amico, 

Vakarojau vakar Basilica Papale di San Lorenzo fuori le Mura, užeina ten kažkoks vyras. Ne iš karto pažinau, bet po to prisiminiau – mūsų tennista Paolo Lorenzi. Įsitempęs toks visas, išbalęs, akis nuleidęs, jokios sielos ramybės spindulio akyse. Susirado jis ten iš karto tėvelį, pasisveikino juodu ir sako Paolo:

– O, padre Francesco, Jūs gi žinot kaip dorai aš auklėtas nuo mažų dienų. Krikštijot mane savo rankomis. Giedorium Jūsų chore bažnytiniam po pamokų ir treniruočių buvau. Išpažinties bent keturis kartus per metus eidavau, dešimtinę bažnyčiai nuolat savo noru ir be jokių atsikalbinėjimų moku. Jau daugiau kaip 320 tūkst Trumpo dolerių per visą karjerą gavosi. Paskui sijonus niekad nelaksčiau, į ragazzas kitas nesidairiau ir savo brangiajai Elisai pernai prieš Dievą prisiekiau. Šiaip lyg ir viskas gerai, viskuo esu patenkintas, kaip ne kaip 34 pasaulio tennista pagal gerumą esu. Bet, turiu prisipažint, artėjantys Roland Garros burtai ramybės neduoda, bluosto ramaus sudėt nesugebu…

– Kodėl gi, mio figlio?

– Kad ir koks paklusnus Dievo avinėlis būčiau, tie Paryžiaus kortai man kaip užkeikti. 10 kartų laimės juose ieškojau ir niekaip. 4 kartus kvalyje kritau, dar 6  kartus pirmame rate. Aišku, GrandSlamuose man ir šiaip nelengvai klojasi. Žaidžiau juose atrodo 37 kartus. Ir tik 3 sykius laimėjau pirmą ratą, dar 1 kartą, o Santa Maria, antrą. Ir viskas. Bet tas Paryžius… Mano prakeiksmas. Ar galėtumėt, padre, man ką su burtais paderinti?

– Ir kokio gi varžovo, vaike, norėtum?

– Žinot, kokio iš antro ar trečio šimto. Bet tokio, kuris kvalifikacijoje nežaidė, prie Paryžiaus kortų nesipratino. Arba tokio, kuris gal kokius skausmus ar traumą ilgai, bent kokį pusmetį, gydėsi, praktikos neturėjo. Jei tokio nėra, tai gal kokį muštuką su mažiau kantrybės, nes vis tiek aš jau metuose, lakstyt tokiam amžiau daug jau tingu. Arba tokį, kuriam gruntas nemielas. Ir gal kokį žemesnį, kad servai po 220 km/h po kortą nevaikščiotų, pigių taškų varžovas negautų. Sakot, tokio visai be praktikos nėra? Tai gal yra koks, kuris bent jau kur nors toli nuo Paryžiaus praėjusią savaitę žaidė? Pas tadžikus ar uzbekus?

– Gerai, Poalo, pažiūrėsiu ką galiu padaryti.


Ką gi, Vittorios grožio paakinti žiūrim kas tas Paolo Lorenzi:

  • ATP #34. Įdomu, kad į top 50 jis pirmą kartą įžengė panašiu metu kaip ir Rička. Tik skirtingai iš ten pasitraukusio (laikinai) mūsiškio, Paolo penkiasdešimtuko laikosi labai tvirtai.
  • Mėgstamiausia danga – gruntas, o smūgis – siurprizas, siurprizas – padavimas.
  • Pernai Lorenzo tapo vyriausiu visų laikų tenisininku, laimėjusiu pirmą savo ATP turnyro titulą karjeroje (Kitzbühel 250).
  • Pats Paolo tiki, kad jo stiprybė – psichologija.
  • Gegužės mėnesis kortuose italui stebuklingas nebuvo. R1 exit’ai Ženevoje (v Anderson) ir Stambule (v Djere).
  • Oplia: medicinos studijos Sienos universitete. Čia jau, matyt, griežta tėvo, katras yra chirurgas, ranka.
  • Paolo mėgsta muziką ir knygas. Išgąsdinti jį turbūt sunku, nes mėgstamiausias rašytojas yra Stephen King. Dar futbolas (Fiorentina) ir krepšinis (Siena), todėl apie Rimą Kaukėną Paolo turėtų būti girdėjęs ne mažiau nei apie Ričardą Berankį.

Antradienis, ± 17.30 val 4 kortas, turbūt per Eurosport Playerį.

Rička: Paryžiuje lengva nebus, bet esu pasiryžęs kautis!

18698402_1637884626241399_8092203737109027458_n

Pavargęs, bet laimingas. Taip, tai Rička, kuris prieš kelionę į Paryžių mielai dalinasi keliomis karštomis mintimis.

Ričardai, su pergale! Kaip jautiesi?

Labai ačiū! Žinoma, kad esu laimingas. Kada gi dar džiaugtis, jei ne dabar. Fiziškai taip pat jaučiuosi gerai. Suprantama, žaisti po ilgos pertraukos nėra lengva, tačiau svarbiausia, kad nejaučiu jokių operuotos kojos skausmų.

Kaip pats vertini savo pasirodymą Kazachstane?

Na, apie pirmą turnyrą nėra ką ir kalbėti. O Šymkente man prireikė kiek laiko įsivažiuoti, priprasti prie sąlygų. Žaidėme ant grunto, tačiau ne gruntui skirtais kamuoliukais. Be to, Šymkentas yra pakilęs virš jūros lygio maždaug 600 metrų. Todėl kamuoliai lėkė tikrai labai gretai.

Iš principo esu patenkintas savo žaidimu. Manau, kad jis gerėjo su kiekvienu maču. Puikiai suprantu, kad Šymkento Challengeris, vertinant pagal dalyvių pavardes ir reitingus, nebuvo labai aukšto lygio turnyras, tačiau grįžimui po traumos jis man puikiai tiko.

Toliau Paryžius ir Roland Garros.

Taip. Dabar einu miegoti, nes keltis teks 3 valandą ryte. Pirmas skrydis iki Maskvos, o iš ten jau į Paryžių. Turėčiau jame atsirasti apie 13 valandą ir vyksiu tiesiai į treniruotę.

Pirmame rate teks žaisti prieš italą Paolo Lorenzi. Turbūt ne tas žaidėjas, su kuriuo labiausiai norisi susitikti grunto kortuose?

Burtai man lėmė tikrai labai pajėgų priešininką. Nesu žaidęs prieš jį turnyruose, tačiau kelis kartus kartu treniravomės. Labai stabilus tenisininkas, vienodai gerai žaidžiantis ir iš dešinės, ir iš kairės. Žinau, kad lengva nebus, tačiau tikrai esu pasirengęs kautis!

Kada įvyks jūsų akistata?

Kol kas nežinau. Pirmadienį arba antradienį.

Ką gi, geros kelionės ir sėkmės Paryžiuje!

Ačiū! O kartu didelis dėkui visiems už palaikymą!

Šimkent CH F: Berankis v Hanfmann 63 62

Šimkent CH F: Berankis v Hanfmann 63 62

Buvo keli nemalonūs incidentai abiejų setų pradžiose, bet tiek rezultatas, tiek bendra žaidimo kokybė sako: ATP lygio žaidėjas nugalėjo Challenger lygio žaidėją. Ričardas sužaidė gan ramiai ir padarė viską tiek, kiek reikėjo. Vietomis dar buvo matyti žaidybinės praktikos stoka (atiduoti servą po laimėto breako yra didelis “ajajai“ momentas), bet antrame sete subliuškus vokiečio servui pasidarė akivaizdu, kad šiam kol kas dar nelemta laimėti pirmo titulo tokiame lygyje.

Titulas gal ir ne pats prestižiškiausias, bet malonu matyti, kad su tokiais apie Top 200 ribą besitrinančiais žaidėjais Ryčka lengvai susitvarko ir po pusmečio pertraukos. Aišku, norint kažką nuveikti Roland Garros lygį reikia kelti, bet kol kas pasitenkinkime tuo, kad po ilgo kritimo vėl grįžtama į Top 200 reitinge, o iki US Open nusirašo tik keliasdešimt taškų, tad tikrai yra proga vėl užlipti iki Top 100 ir eiti ataudinėti jau ATP lygio žaidėjų kailius.

Foto AFP/Scanpix

P.S.: kviečiame prisijungti prie Doublefault.lt grupės oficialioje Roland Garros spelionėje. Ją rasite čia

Roland Garros klausimai ir intrigos

Kol Ričardas planavo savo finalo strategiją ir nugalėtojo kalbą, francūzai op ir ištraukė Roland Garros burtus. Prieš porą savaičių atrodė, kad pergalė jame beveik garantuotai priklauso Rafai Nadaliui, bet Romos rezultatai verčia kitaip pažvelgti į visą jėgų balansą. Štai keli klausimai, kuriuos verta apsvarstyti prieš sekmadienį.

  1. Kiek parako liks Ryčkai po Šimkento? Pasiekti finalą antrame turnyre po pusės metų reabilitacijos, net jei tai ir žemo prestižo challengeris, rodo, kad ne veltui tiek laukta ir į kortus grįžtama nusiteikus ilgai nesinaudoti apsaugotu reitingu. Tačiau po tokių pertraukų net ir geriausiems neretai būna sunku ištempti kelis turnyrus iš eilės, ypač kai tarp turnyrų yra kelių valandų skrydis ir vos dienos aklimatizacija prie kitos laiko juostos ir naujo paviršiaus. Laimei, RG pirmas ratas trunka tris dienas, tad galima melstis teniso dievams, kad leistų Ryčkai žaisti ne sekmadienį, o pirmadienį ar antradienį. Kita vertus, jei pavyktų laimėti turnyrą Šimkente, iš inercijos galima ir perlipti pirmą varžovą, ypač žinant, kad Lorenzi pergalės skonio gegužės mėnesį dar nepatyrė. Žvelgiant toliau, pagal reitingą laukia Isneris ir Berdychas. Abu per kieti riešutai Ryčkai grįžtančiam po pertraukos, nors visada išlieka menkas šansas laimėti. Juk Federerio stebuklų pradžioje sezono irgi niekas nesitikėjo.
  2. Ar Zverevo pergalė Romoje buvo netyčiukas? Ne, nesakome, kad jis jos nenusipelnė. Bet didelė pastarųjų kelių metų jaunimo bėda tenise buvo pastovumo neturėjimas. Jau trečiame rate potencialiai laukia patyręs ir molį mylintis Pablo Cuevas, o po jo gali tekti Kei Nishikoris (jei eilinį sykį neužklups traumos). Sėkmė nusišypsojo bent tuo, kad iš Top 4 seed’ų teko prasčiausią formą demonstruojantis ir, pasak gandų, šiuo metu sergantis Andy Murray. Jei į Paryžių atvyks tas Saša Zverevas, kuris buvo Romoje, šie trys diedai turėtų būti tik lengvas užkandis pakeliui prie daug riebesnių Stano, Novako ir Rafos. Bet Saša, žinia, linkęs į savidestrukciją ir gali suklupti net ir pirmuose ratuose. Linkim jam to šiame turnyre nepatirti.
  3. Ar užteks Novakui motyvacijos? Djokovičiaus sezono startas buvo daugiau, nei nuviliantis, bet po truputį jis atranda savo žaidimo ritmą. Kaip pats serbas prisipažino, po praeitais metais laimėto Roland Garros neberado motyvacijos žaidimui ir daugiau stengėsi galvoti apie šeimą. Pasisamdytas pusiau-treneris pusiau-guru Pepe Imaz gal ir įnešė pozityvo į Nolės gyvenimą, bet teniso kortuose rezultatas buvo atvirkštinis. Vis dėlto, neseniai atleista visa pagalbininkų komanda ir nauja partnerystė su Agassiu verčia manyti, kad Novakas paspaudė mygtuką “RESTART“ ir grįžta vėl kovoti dėl titulų. Pasiektas finalas Romoje duoda vilties, kad artimiausiu metu vėl išvysime tą Novaką Djokovičių, kuris prieš metus atrodė nesustabdomas.
  4. Ar Nadalis gaus pačią svarbiausią “Decimą“? Šiemet Rafa siekia, kaip pasakytų krepšinio ekspertai, trigubo dublio – po 10 Barselonos, Monte Karlo ir Roland Garros titulų. Pirmus du jis jau turi ir, iki pat gegužės vidurio atrodė, kad be vargo pasiims ir trečią. Bet tada Madrido finale Dominicas Thiemas buvo pirmasis, kuris šiemet ant molio rimtai pasipriešino Rafai. O po to sekė pralaimėjimas tam pačiam Thiemui Romos ketvirtfinalyje ir pradėjo kilti abejonės, ar laimėti RG Nadaliui bus taip lengva, kaip atrodė iki tol. Tiesa, jis vis dar yra favoritas laimėti turnyrą, bet tam padaryti nebeužteks ramiai skintis kelią pirmyn antra pavara.

Foto Roland Garros

P.S.: Visą ir kiek labiau įskaitomą RG tinklelį rasite čia

Šimkent CH SF: Berankis v Nedovyesov 62 26 62

Šimkent CH SF: Berankis v Nedovyesov 62 26 62.

29balancing-web2-master675

Nevyniokime į uzbekišką vatą ir pripažinkime tiesiai šviesiai, kad pirmosios trys Ričkos pergalės ant Čimkento grunto prieš “nenuspėjamą“, “pateikusį staigmeną“ bei “perspektyvųjį“ varžovus buvo džiaugsmingos pirmiausia tuo, kad mes vėl pamatėme korte sveiką ir entuziastingą RB. Nors dalis mūsų mažosios redakcijos nesutinka su teiginiu, kad tos pergalės buvo kone “privalomos“, ko gero būtume stipriai nusivylę, jei Rička nesugebėtų jų pasiekti. Šiandien buvo visai kitas reikalas – rimtas patyręs grajokas, ex ATP72, dviejų čelendžerių ant grunto nugalėtojas, tad pasiektos pergalės saldumas yra visai kitoks.

Kas patiko labiausiai – stabilus žaidimas per visus 3 setus, be didesnių duobių, ypač lyginant su ukrokazachų Oleksandru, kurį šiandien štormavo kaip tą jūrą armėnų tapytojo Aivazovskio paveiksluose (ypač pirmojo ir trečioje setų pabaigose). Rička nuolat spaudė antrą varžovo servą, ramiai vystė žaidimą nuo galinės linijos, o gavęs progą laiku išeidavo prie tinklo, kur taip pat atrodė užtikrintai.

Net ir tas antras setas iš esmės galėjo baigtis kitaip: RB jame turėjo 3 breakpointus, pasiėmė nulį, Nedovyesovas laimėjo du iš dviejų. Taip, jis geriau sulošė lemiamus taškus, o RB tame sete galbūt sužaidė šiek tiek pasyviai, per daug laukė Nedovyesovo klaidų (jų šiaip netruko). Bet tai tik leidžia mums rašyti didesnį pliusą Ričkai už agresyvų ir tikslų žaidimą trečiame sete.

Potencialūs finalo varžovai korte santykius aiškinasi kaip tik dabar.

Nuotrauka Clive Brunskill/Getty Images